Išsami informacija
– gélda, – niekõtė, iš medžio išskobtas indas, dažniausiai su ausimis galuose. Štai tokį apibūdinimą radome lietuvių kalbos žodyne. Geldos dažniausiai būdavo 85–120 centimetrų ilgio, 35–50 centimetrų pločio, 12–29 centimetrų aukščio; mažesnės – 50–70 centimetrų ilgio, 22–35 centimetrų pločio, 7–17 centimetrų aukščio. Naudotos duonai, pyragui įmaišyti, mėsai doroti, smulkiems skalbiniams velėti, vaikams prausti, sijoti miltai, tarkuotos bulvės, daryti miltų kukulaičiai. Vienoje sodyboje būdavo po kelias geldas. Labai plačiai naudotos iki 20 amžiaus vidurio, vėliau geldas pakeitė skardinės, ketaus, plastiko vonelės.
Labai norėjosi šį senovišką rakandą prikelti moderniai. Sakoma, kad amatininkas ir medžio drožėjas Gediminas Kairys moka medžių kalbą. Miške jis pasiklauso, ką medžiai šneka ir išsirenka, kurį naudoti kokiam gaminiui. Iš ramių ir patvarių medžių – ilgaamžiškos geldos. Kviečiame įsileisti į namus šį medinį padėklą. Pabūkime tais keltininkais iš seno į naują, iš kažkada labai paprastos kaimiškos buities perkelkime į neįprastą modernią šių dienų virtuvę. Medinės geldos puikiai tiks duonai raikytai sudėti ant stalo, vaisius ir riešutus suberti, sūrio degustaciją surengti. Sendintas variantas pasirinktas neatsitiktinai. Šis naujas geldelių įvaizdis gal kiek inspiruoja į japonišką stilistiką ir tikrai tiks lietuviškam minimalizmui, kuris toks populiarus šių dienų miesto interjeruose.
IŠMATAVIMAI: L – ilgis 40 cm, plotis 20 cm; M – ilgis 38 cm, plotis 18 cm, S – ilgis 33 cm, plotis 15 cm. Sendinto ąžuolo mediena. Impregnuota sėmenų aliejumi. Tinka sąlyčiui su maistu.
SUKURTA IR PAGAMINTA LIETUVOJE.
