Šviestuvas-veidrodis „Herbariumas“ kviečia žmogų būti ne tik stebėtoju bet ir bendra kūrinio dalimi. Jame pavaizduoti skirtingi augalai, kurių derinys yra lyg harmonizuojanti augalų mandala sujungianti ąžuolo stiprybę, obels gausą ir vaisingumą, kiaulpienės saldumą ir kartumą, gebenės lankstumą, mirtos grožį, dobilo gyvastį ir medetkos ramybę. Šie augalai, besisukdami viename rate ir sąveikaudami tarpusavyje, pasitelkiant grafikos, simbolikos, šviesos, žalumos ir estetikos sluoksnius, sukuria vientisą ramybės ir pasimėgavimo jausmą. Urbanistinė ir geometrinė stilistika derinama su organinėmis, plastiškomis formomis sujungia miesto ir gamtos pasaulius bei sugrąžina gamtos dvelksmą į namus. Už kiekvieno kūrinio slypi ne tik tam idėja, bet ir jos sumanytojas, tad šį kartą kalbiname Herbariumo kūrėją – Juliją Pociūtę apie kasdienybę ir kūrybą.
Apgyvendinti meną namuose: dizainerės Julijos Pociūtės kurtas šviestuvas-veidrodis ,,Herbariumas“
Julija, kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Diena paprastai prasideda nuo ritualų, kurie suteikia kryptį ir energiją: meditacija, dienoraščio rašymas, mankšta, energijos įsikrovimas iš gamtos. Studijoje, priklausomai nuo dienos ir projekto, prie kurio tuo metu dirbu, pasirenku veiklas. Ar tai naujo objekto projektavimas, ar idėjos rašymas parodai, ar liejimas tušu tam, kad sukurčiau naują ornamentą. Mėgstu derinti veiklą prie kompiuterio su veikla popieriuje ar darbu su medžiagomis. Mano kūryboje dominuoja skirtingų plotmių susijungimas, manau, tai apibūdina ir mano asmenybę. Vieną dieną galiu ramiai skaityti knygą, o jau už valandos šokti pagal įkvepiančią muziką.
Kas dar be muzikos įkvepia?
Įkvėpimai ateina iš aplinkos ir to, ką matau savo praktikoje. Įkvėpimas ateina ką nors veikiant. Turėdama viziją, bet nežinodama kaip ją įgyvendinti, pradedu po truputį eksperimentuoti vedama idėjos, o tada ateina dar didesnis įkvėpimas tai tęsti. Taip galiausiai susidėlioja trūkstamos vizijos dalys. Kai pavargstu, einu pasivaikščioti. Stebėdama augalus iš arti įsitraukiu į neišsenkantį spalvų ir formų lobyną.
Savo kūryboje mėgstate derinti skirtingas medžiagas ir jų formas. Kaip jas atsirenkate?
Medžiagas renkuosi dėl tam tikros informacijos, pavyzdžiui stiklo skaidrumo, atspindžio, metalo kietumo ir lankstumo, medžio plastikos ir faktūros. Manau, kad jungdama kontrastingas medžiagas galiu atskleisti kiekvienos medžiagos unikalumą ir tarpusavio jungtį. Skirtingų medžiagų persidengime matau naujų vizualinių sprendimų atsiradimą. Kartais tos jungtys tokios prieštaringos, kad net pasimeti vizualizavime. Tačiau šis kelias man yra pats įdomiausias
Kaip gimė idėją sukurti šviestuvą – veidrodį kartu su IDDO?
Kai susipažinome su Ieva, savo meno projektuose jau kūriau šviesos skulptūrų kolekciją. Nusprendėme bendradarbiauti ir sukurti vieną kūrinį, kuris galėtų pasiekti unikalius meno objektus mylinčius žiūrovus.
Šio šviestuvo idėja kilo stebint augalus. Dažnai sėdėdama su arbatos puodeliu stebiu augalus savo namuose, mėgaujuosi ir žaviuosi jų lapų formomis, siluetu, skirtingo žalumo atspalviais. Atidžiai stebint augalus, pradedi matyti juos kaip atskirus žmones su savo charakteriu ir skirtinga natūra. Tada pradėjau fotografuoti augalus, juos kolekcionuoti bei katalogizuoti į atvaizdų herbariumus. Kai augalą stebiu neutraliame fone galima aiškiau įsižiūrėti į detales, taip patiriant kiekvieną augalą kaip atskirą ir unikalią gyvybės formą.
Kaip suprantate „lėto gyvenimo” sąvoką?
Lėtumas – tai pirmiausia laikas tam, kas svarbiausia mano gyvenime. Tai laikas, kai gali būti saulės apšviestoje erdvėje, mėgautis ir stebėti augalus, jausti nuostabų šios akimirkos džiaugsmą. Mėgautis artimųjų bendryste, kai visi kartu vakarieniaujame prie stalo. Pastebėti, kai eidamas gatve nusišypsai pro šalį praeinančiam žmogui, nes tai, kad susitikome šią akimirką prasilenkdami, nuostabi gyvenimo dovana. Lėtumas leidžia pajusti gyvenimo akimirkas, o jos sudaro pilnavertį pajautimą, kad esu čia ir dabar, su meile sau ir aplinkai.
