Susipažinkite su meldų užkalbėtoja Vaida Vaitke - Iddo.lt

Susipažinkite su meldų užkalbėtoja Vaida Vaitke

Viena iš IDDO slow living misijų – dėmesys amatams ir ilgaamžėms tradicijoms. Mūsų internetinėje parduotuvėje galima įsigyti ne vieną namų akcentą pagamintą iš meldų. O kas juos pagamina, kokią gamybos istoriją pasakoja meldų daiktkrepšis OVAL elegant ar VERDURE. Susipažinkite su šių nuostabių namų detalių pinėja Vaida Vaitke.  

Vaidą aplankėme jos namuose Skuode, kur ji mus šiltai sutiko ir papasakojo apie savo darbų pradžią, meistro kasdienybę ir pasidalino gyvenimiškais patarimais.

Pradžių pradžia 

Pirmosios užuomazgos į pynimą atsirado jau seniai. Besimokydama mokykloje aplink visur matydavau turkiškus kilimus. Ir dar būdama paauglė supratau, kad tai nėra mano medžiaga ir norėjau surasti kažką, kas būtų mano. Jaučiau, kad tai turėtų būti kažkas augališko. Kažkas iš augalų, kažkoks demblys*.

Ir paskui po daug metų mano gyvenime buvo pauzė ir brolis, keliaudamas po pasaulį, įvairias šalis ir siųsdavo man architektūros žurnalų įvairias nuoplaišas, krūvas. Ir vienoje nuoplaišoje buvo restauratoriai kurie dirba Anglijoje, daro iš meldų įvairius demblius ir organizuoja kūrybines stovyklas. Iškart pasidarė viskas aišku, todėl “susirinkau žaislus” ir nusprendžiau ten važiuoti.

Prieš tai dešimt metų užsiėmiau keramika, bet pablogėjus ekonominei situacijai, buvo didelis krytis ir žmonės nebegalvojo apie namų dekoravimą, o tik tai norėjo pasibaigti savo likusius darbus, užsidengti stogus. Visiems buvo sunkūs laikai, todėl man reikėjo galvoti ką toliau daryti. Rankos jautė medžiagą, jautė formą ir aš supratau, kad man tai yra pats laikas mokytis įvaldyti kitą medžiagą ir viskas, taip aš išvažiavau pas tuos restauratorius į Angliją mokytis. Aš šiek tiek padirbėjau, jie pamatę mano darbus pasakė: varyk pas save į namus ir dirbki savarankiškai ten. Aš pasakiau, kad netoliese mano namų yra ežeras ir va taip gavosi, kad aš pradėjau gaminti iš tos medžiagos (meldų), kuri man buvo artima ir kurią nuo seno jaučiau. 

Manau, kad kartais gyvenime kai tu nežinai ko nori, reikia žinoti ko tu nenori, atmetamuoju principu. Nes iš to kas nebeatkrenta, tu jauti, kad tu radai savo medžiagą ir tai yra tik tavo. Taip veikia ir su medžiaga ir su žmogum ir su darbu, su viskuo. Ir taip mano gyvenime atsirado meldai. Aš nusprendžiau eiti sava kryptim, nes ten kur aš mokiausi (Anglijoje) buvo daugiau dembliai ir tokie dideli darbai interjerui, o aš rinkausi savo kelią ir pradėjau daryti kuprines, rankines, gaminius su natūralia oda  Tai šiuo metu aš jungiu odą, meldus ir liną. Visos medžiagos vis tiek išlieka natūralios. Net ir vidinėse, nematomose dalyse, konstrukcijos sutvirtinimui visada ieškau natūralių alternatyvų.

Prekybos pradžia Lietuvoje

Aš parvažiavau į Lietuvą nieko nežinodama kaip bus ir tiesiog pradėjau daryti. Iš manęs tada daug kas juokėsi ir giminaičiai sakė “tu pažaisk ir praeis”. Tai aš taip “žaidžiu” ir iš to gyvenu jau trylikti metai. 

Manau, svarbiausia, kad kaip ir su kiekviena medžiaga, pirmiausia tą medžiagą pajausti, jausti jos struktūrą. Vėliau atrasti galimybę improvizuoti, turėti idėjų, minčių.

Laikui bėgant ir kuo labiau gilinantis į medžiagą, nebereikia kvaršinti galvos ką čia efektingo sugalvojus, nes ji pati tau duoda idėjų naujiems eksperimentams ar formoms. 

Žiūrint iš verslo pusės, Lietuvoje iš pradžių aš pradėjau dirbti su galerijomis, paskui renginiais, o jų metu natūraliai atsirado pirmieji klientai. 

 

Pynimo tradicijos Lietuvoje

Turėjome galimybę Rumšiškėse peržiūrėti archyvus, tai radome tik kelias moteriškas rankines. Kvadrato formos, tokias juostines su diržiukais. Mūsiškiai daugiau dirbdavo su šienu, nes meldai, priešingai nei šienas, yra pakankamai kaprizinga medžiaga, stipriai sugerianti drėgmę. Manau, kad tai ir buvo vienintelė priežastis, nes anksčiau trobose būdavo daug drėgmės. Pati medžiaga (meldai) visais laikais buvo labai plastiška ir patogi medžiaga apdirbimui, reikėjo tik turėti idėjų

Amato perdavimas kitoms kartoms 

Aš turiu tokių minčių, bet kol kas šis klausimas atviras. Galvoju daryti stovyklas ar mokymus, bet to įgyvendinimui tiesiog reikia didelės erdvės. Šiuo metu esame tarpinėje pozicijoje tarp Vilniaus, Skuodo ir minties išsikraustyti prie ežero ir ten daryti kūrybinę erdvę. Pasirinkus paskutinį variantą, tokia galimybė atsirastų. Kita priežastis, manau, kad ir fiziškai nespėčiau, nes turiu labai daug darbų. 

Kūrėjo diena

Aš keliuosi be žadintuvo, galiu sau leisti tiesiog ramiai atsigerti arbatą, tiek kiek man norisi. Paskui, praktiškai su pižama ir rankšluosčiu ant pečių einu į ežerą paplaukioti. Taip darau ištisus metus, jeigu negaliu paplaukioti, tai bent eketę prasimušt ir įšokt – būtina. Paskui grįžtu, padarau mankštą. Čia irgi privalomas kiekvienos dienos ritualas. Man jogos valandėlė yra kaip mišios. Paskui einu į dirbtuvę ir gerdama arbatą susiplanuoju ką tą dieną reikės padaryti. 

Po pietų, vėl dirbtuvė, kur skiriu laiko eskizų kūrimui, neskubėdama, lengvu laisvu ritmu. Kai pavargstu, nueinu prie klepo improvizuoti, kadangi muzika irgi yra svarbi mano gyvenimo dalis. 

Tai va ir dirbu tiek kiek norisi, kartais iki aštuntos kartais iki dešimtos vakaro. Viskas priklauso nuo užsakymų, bet šiaip turiu gana laisvą grafiką. Kai dirbi sau, tu turi struktūruoti dieną pats, nes jeigu ji visiškai bus be formos ir be struktūros tai taip nieko ir nepadarysi.

Dažniausiai dieną planuoju taip, jog ryte siuvu, po pietų pinu, vakarą skiriu eskizavimams, naujoms idėjoms. 

Vasarą pats pikas medžiagos pasiruošimo ateinantiems metams, todėl įprastų atostogų pasiimti negaliu. Kiekvieną dieną aš turiu dvi valandas atostogų, per kurias aš turiu prabangą lėtai nueiti nusimaudyti ir pailsėti prie ežero kranto. Kadangi myliu tai ką darau, aš nesijaučiu nuskriausta, džiaugiuosi, kad dirbu su savo medžiaga ir kad turiu dovaną improvizuoti. Tai va, šie dalykai apsaugo nuo visko darymo automatu ir nuovargio. 

Nuo žaliavos iki produkto

Vasara yra skirta meldų pjovimui, vėliau viskas dedama į džiovyklą, kur yra ventiliacija gera ir tada salėje laikoma iki žiemos. Atėjus žiemai aš meldus nešu į dirbtuvę, kur rūšiuoju juos pagal storį, minkštumą. Tas pats meldas gali būti labai skirtingas, priklausomai nuo to, kas iš jo bus daroma. Interjeriniams darbams reikia storų, minkštų; daiktadėžėms – storų, kietų; rankinėms reikia plonų meldų. Taip viską ir susirūšiuoju. Vėliau jau pradedu dirbti su konkrečiomis idėjomis, užsakymais ir darau įvairių storių pynes, vėliau imuosi formuoti, siūti ir galiausiai proceso metu įtvirtinu odos detales.

Patarimai pradedantiesiems 

Pirmiausia ir svarbiausia yra medžiagos pasiruošimas. Sulaukus vasaros reikia nusipjauti meldų ir juos išdžiovinti, o paskui jau pradėti daryti ir eksperimentuoti. Išdžiuvusius meldus tuomet juos reikia vėl sudrėkinti ir tada nusipynus elementarią pynutę, galima pradėti formuoti mažus daikčiukus. Pasikartosiu, kad svarbiausia pradedant yra tinkamas medžiagos paruošimas.

Įkvėpimo paieškos

Įkvėpimas tokia plaukiojanti sąvoka, bet labai linkėtina. Man asmeniškai pats gyvenimas yra įkvėpimas. Tame ir cinkelis yra, kad dirbant su savo medžiaga ir turint galimybę improvizuoti idėjos ateina netikėtai. Būna, kad darant elementariausius darbus, mankštinantis ant jogos kilimėlio, grojant, daržą ravint šauna į galvą tobula mintis ir tada reikia viską mesti ir bėgti nusipiešti eskizą. Aišku, būti įsimylėjusiam neprošal, bet apskritai ką aš turiu galvoje, tai kada yra gyvas gyvenimas, kai tu jauti, kad gyveni savo gyvenimą, tai tas įkvėpimas yra gyvo gyvenimo išdava. Ir tada tiesiog natūraliai gimsta idėjos. Bent jau man asmeniškai taip yra, negaliu pasakyti už visus ir kiekvieną.

Bet tikrai kiekvienam linkiu ir  labai džiaugiuosi kai žmonės randa savo vietą gyvenime, savo dažnį. Nesvarbu kur tai bebūtų, kokia tai būtų specialybė ar profesija ir tada nebekils klausimų dėl įkvėpimo, nes tu suprasi, kad esi savo vietoje. Aišku, reikės įdėti daug darbo, pastangų, nes turi būti meistrystė ir kol nesi jos įvaldęs, tai tu nepagausi nei kaifo rezultato, nei proceso kaifo, to tikrojo malonumo. Jei iš pat pradžių aš būčiau paklausiusi draugų ir pasidavusi, nebūčiau atsidūrusi ten kur esu dabar. Tas netikėjimas suveikė kaip spyris nepasiduoti. Silpnesnį žmogų tai gali paveikti ir priversti atšokti, bet aš to nepadariau. To rezultatas – jau trylikti metai užsiimu šia veikla, ir tie patys žmonės, kurie galvojo, kad tai tik fazė, dabar užsakinėja mano darbus.

*   iš medžio plėšų, vytelių ar tuščiavidurių augalų stiebų pintas kilimėlis.